Nostalgijos ir kinematografinių atmintys: kaip filmas kelia jaunystės prisiminimus?

Nostalgija yra savotiška patirtis, kuri atsiranda pajuntus praeities akimirkas. Kartais beveik fiziškai patiriame, kaip atgimsta ilgai pamirštos smulkmenos ir vaizdai. Ši patirtis gali atsirasti dėl įvairių priežasčių: galbūt tiesiog peržiūrėjome savo senus albumus arba užgniaužti kvapas pagrindė praeities prisiminimus. Bet viena iš stipriausių nunostalgijos išraiškų yra žiūrint filmus. Kinematografiniai pasakojimai gali paskatinti įvairias prisiminimo formas – nuo vaizdų ir atradimų iki muzikos ir jausmų.

Filmas yra galinga priemonė, gebanti mums parodyti praeities pasaulius – ne tik tam tikros epochos, bet ir asmens. Filmai gali atspindėti tiesiogines situacijas, kurioms turbūt patyrėme, o galbūt sukurti pasaulyje, kuriame norėtume gyventi. Tokie sąmoningi faktai jaudina mūsų vaizduotę ir skatina prisiminti ankstesnes patirtis. Kinematografinė prisiminimo atmintis gali būti priskiriama tiek kolektyvinėms, tiek asmeninėms. Filmų kūrėjai ir scenaristai nuolat varžosi ir bando ginti savo kolektyvinio atminties kultūras su tautiniu, kultūriniu ar istoriniu pagrindu. Šie filmai tampa paminklais, vaizduojančiais socialinę attitudę sau, praeities ir siekiusi bendrauti su visuomene.

Asmeninės kinematografinės prisiminimo atminties priklauso nuo mūsų pagrindinių interesų, nuotaikų, smulkmenų ir atskirų akimirkų, kurie yra perduodami per filmą. Dažnai nebūtina žiūrėti didžiausių produkcijų ar susipažinti su šiuolaikiniais filmais, kad pamatytume savo praeitį savoje vaizduotėje. Svarbus visas procesas, kuriame mes išgyvename praeities akimirkas. Tai gali būti naujų gyvūnų atpažinimas arba vakarienė su draugais, kurie jau kelis dešimtmečius nėra su mumis, tačiau galime ir toliau juos matyti per prisiminimus.

Daugelis filmų remiasi nostalgija. Kai kurie filmai bus populiarūs ir sugrįš praeities dramos scenoje. Williamso šeimos epinė nuotaika „Butaforija" ir padavinius, kuriuos valgė Longford kultūros vaizdas su konkurencijų festivaliu „Warriors" tokie kaip „Snesninis karas", siūlo kažką įdomaus naujiems mūsų kultūros pastangoms nurodyti. šiuose filamuose matyti visos sudėtingos priemonės literatūros ir filosofijos, į kurias kuriama savo laikų kultūra. Ironiška, kad šie filmai dažnai sugrįžta prie praeities, kad rodytų kryptį, kuria norint eiti į ateitį.

Neretai kinematografinės atmintys ne tik rodo praeities aktualumus, bet ir atskleidžia ateities spalvas. Filmai sukuria pasaulius, kuriuose mes norime gyventi – vaizduojančius tokios svarbos ir grožio kontekstus, kuriuose galime sunkiai patikėti. Ši pakraupos naujas gyvenimo kryptis ir parodys perspektyvą, kurią galime paskatinti padaryti pokyčius, siekdami tkimos ateities pasirinkimų. Priklausomai nuo mūsų taip patogiai, taip pat uzsiimame ir visiškai prarandame savo laiką. Tai reiškia, kad mes matome savo gyvenimą tikslą ir tiesą pats sau – tiek dailę, tiek dvasinę nuotaiką. Šiame pasaulyje mes tai lydi: gimtadieniai, atsipalaidavimas, asmeninės tragedijos ar tradicinių vertybių paremtos ceremonijos, ir dar daugiau. Nepaisant daugelio asmeninių nukrypimų pagal susidomėjimą ir vertybių sistemą, visi mes turime tam tikrą praeities akimirką, kuri atrodo pasiekiamas.

Kaip matome, kinematografinės prisiminimo atmintys turėtų būti vertinamos kaip įspūdingos ir įkvėpiančios praeities pasaulio vizijos. Filmai gali parodyti ne tik mūsų patirtis, bet ir mūsų visuomeninį siekiant tikslo būgštavimą. Mes visi turime savo prisiminimų, kurie atskleidžia mūsų asmenybęs, vertybes ir interesus, ir filmas yra puikus būdas atgauti šias suvokimo išraiškas ir susiejimą su istoriniu, kultūriniu, moraliniu ar asmeniniu pagrindu. Galiausiai, kinematografinės atmintys yra padėjėjai, kurie suteikia mums galimybę įsitraukti į pasakojimą ir prisiminti savo prisiminimus – ne tik kaip, kad jie būtų užmiršti, bet ir kad galėtume išmokti iš praeities, koreguoti dabartį ir užbaigti ateitį.